šaltybė

šaltýbė sf. (1), šaltỹbė (2) Rtr, KŽ; Sut 1. žr. šaltumas 1: Šaltýbė vandinelio – neįbrisk! Vn. Ranka įlindo maklynė[je], šaltýbė tos maklynės Ps. ║ Šaltỹbė to oro, to vėjo! NdŽ. Šaltýbė vėjo: deginte degina! Dbk. Šaltýbė dienos: a reiks kailinių par šventą Joną (juok.) Lk. ║ Aš ten negaliu liauties: šaltýbė, jėzusmarija! Vkš. Ot šaltýbė gryčios! Pc. Žiemą to[je] trobalė[je] šaltýbė neišsakyta Lkž. 2. šaltas oras, speigas: Mėnesiena švietė tada, šaltýbė, sniegą neša, pusto Lnkv. Al šaltýbė šiandien patrakusi! Skd. Šaltýbė nesvietiška, bet kur dėsies Jnšk. Net dvasią ema šaltýbė žiemą Dj. Par naktį tokia šaltýbė, negal lauke palikti KlvrŽ. Lauke tokia šaltýbė, kad ausys nu šalčio raitos Vkš. O šaltýbė – šuo ant kęso neitų! Šts.